Yra toks anekdotas: „Finansų vadovė direktorei sako: – Ką darysime, jei investuosime į darbuotojų mokymą ir jie išeis?, o direktorė atsako: – Ką darysime, jei neinvestuosime ir jie pasiliks?“ Dažnai anekdotuose yra nemažai tiesos, o šiame – ir nūdienos aktualijų.
Persikvalifikavimas yra sprendimas?
Akvilė Kazlienė, tarptautinės personalo atrankų įmonių grupės „CVO Recruitment I Simplika“ direktorė, teigia, jog apie persikvalifikavimą ir jo svarbą ateities darbo rinkai garsiau pradėta kalbėti per pastaruosius penkerius metus.
Pavyzdžiui, 2019 m. pasaulio politikos ir verslo lyderiai, susirinkę kasmetinėje „Davos“ konferencijoje, kalbėjo apie reikalingų įgūdžių darbui trūkumą ir vis didėjančią atskirtį tarp to, kokių įgūdžių verslui reikia, ir to, ką darbo rinka gali pasiūlyti, o jau po metų didžiausias dėmesys buvo skiriamas persikvalifikavimo revoliucijai. Diskusijos apie darbuotojų trūkumą ir persikvalifikavimo svarbą suaktyvėjo ir po antrojo karantino, kai organizacijos sugrįžo į įprastinį darbo ritmą ir daugelis verslų susidūrė su sparčiu augimu.
„Dar niekada per savo 15-os metų darbo patirtį nebuvau susidūrusi su tokiu dideliu darbuotojų trūkumu – Užimtumo tarnyba skelbia rekordinį laisvų darbo vietų skaičių (š. m. rugpjūčio mėnesį ~60.600), o nedarbo lygis Lietuvoje žemesnis nei ES vidurkis (8%) ir pirmąjį šių metų ketvirtį siekė 7,5%. O darbo užmokestis, paslaugų ir produktų kainos auga“, – įvardija pašnekovė.
Anot jos, atrodo, kad viskas puiku, tačiau tik vienetai organizacijų gali pasidžiaugti, kad joms netrūksta žmonių. Dažnai kyla klausimas, ar nėra tinkamų darbuotojų, ar jų iš vis nebėra?
„Aš visada tikėjau ir dabar tikiu, kad specialistų yra, tačiau sunkiausia užduotis kyla ieškant kompromisų tarp to, ką gali pasiūlyti darbdavys ir kokie lūkesčiai keliami naujam darbuotojui“, – teigia A. Kazlienė.
„CVO Recruitment I Simplika“ direktorė dalijasi, jog dažnai iš samdančiųjų vadovų girdi, kad labai trūksta darbuotojų, jų nepavyksta rasti ir svarstoma įdarbinti bet ką. Vis dėlto, pasiūlius tinkamų kandidatų, darbdaviai pradeda rinktis ir ieškoti to paties geriausio, tačiau dažnai jam siūlomos sąlygos būna per prastos. Taip užsisukama rate, kurio vienas daugiausia potencialo turinčių sprendimų – persikvalifikavimas. Visgi ne viskas taip paprasta, nes iki šiol nėra aiškiai prisiimta atsakomybė, kas turi būti atsakingas už darbuotojų persikvalifikavimą – darbdavys, pats darbuotojas, o gal valstybė?
Vadovės teigimu, pastaraisiais metais didžiausias spaudimas ir lūkesčiai persikvalifikuoti buvo keliami darbuotojams, skatinant juos mokytis savarankiškai. Tačiau dažnas jų nelabai žino nuo ko pradėti, o juk mokytis reikia tai, ko tikrai prireiks artimiausių penkerių metų perspektyvoje.
Kai kurie verslai, ypač IT organizacijos, kuria įvairias akademijas ir patys sau ruošiasi specialistus: „Ir tai yra sveikintina, nes, deja, valstybės mastu persikvalifikavimo strategijos nėra – keliami tik pavieniai, o ne esminiai klausimai, pavyzdžiui, šiuo metu garsiai kalbama apie mokytojo profesiją ir kaip esant dideliam pedagogų trūkumui, pritraukti ir paruošti šiuos specialistus.“
Persikvalifikuoti turės galimybę 1 iš 5 darbuotojų
„McKinsey Global Institute“ prognozuoja, jog popandeminėje ekonomikoje labiausiai nukentės paslaugų sektorius ir tradicinės profesijos. Tad dėl sveikatos krizės sukeltų darbo rinkos pokyčių, išsivysčiusiose ekonomikose persikvalifikuoti gali tekti net 1 iš 16 darbingo amžiaus žmonių.
„Atliepiant šias prognozes, manau, kad jos yra pernelyg optimistiškos, o persikvalifikuoti ar padaryti tai iš dalies galimybę turės tik 1 iš 5 darbuotojų. Jei atvirai, manau, kad nuolat mokytis naujų įgūdžių privalome kiekvienas. Veikiame sparčiai besikeičiančioje ir neapibrėžtoje aplinkoje, kur kasdien atsiranda naujos technologijos, o jau išrastos smarkiai tobulėja“, – pabrėžia ji.
Pavyzdžiui, „Gartner“ numato, kad iki 2025 m. bus sukurta apie 2 mln. naujų pozicijų, susijusių su dirbtiniu intelektu.
„Tai reiškia, kad 60-85% naujų darbo pozicijų šiandien dar neegzistuoja, tad siekdami suspėti kartu su dinamiškais pokyčiais ir prisijaukinti ateitį turime mokytis nuolatos. Tik tada, kai būsime išsiugdę įprotį prisitaikyti prie pokyčių, kad ir kokie jie būtų, nebus taip sudėtinga“, – daro išvadą pašnekovė.
A. Kazlienės manymu, visi darbai, kuriuos nesunkiai gali pakeisti mašinos, juos ir pakeis. Pradedant nuo paprastų nekvalifikuotų darbuotojų gamyboje, kurių funkcijas nesunkiai perima automatizuoti sprendimai, iki vadovų, kurių skaičius organizacijose mažėja jau dabar. Dirbtinis intelektas pasitelkiamas straipsnių rašymui, pirminiam klientų aptarnavimui, o duomenų suvedimas ir jų apdorojimas yra automatizuoti. B2B pardavimai taip pat yra vykdomi pasitelkiant dirbtinį intelektą, kai, gavus laišką, atrodo, kad jį tau parašė tikras žmogus.
Norint suprasti savo pozicijos svarbą organizacijoje, reikėtų paanalizuoti, kokias mano atliekamas funkcijas galėtų atlikti mašina, o kurias tik aš, pasitelkęs kritinį mąstymą, kūrybiškumą, lankstumą, emocinį intelektą bei savo individualumą.
„Išsianalizavus savo darbo poziciją ir numatomų išnykti profesijų sąrašą tikrai nereikia daryti skubotų sprendimų. Pavyzdžiui, numatoma, kad viena iš pozicijų, kuri išnyks, – buhalterio, tačiau šiuo metu, bent jau Lietuvos darbo rinkoje, ji išlieka viena iš paklausiausių“, – sako ekspertė.
Jos teigimu, kažkada ateityje ši pozicija tikrai gali išnykti, tačiau iki kol bus pasiektas šis taškas, ji gerokai transformuosis. Buhalteris privalės ne tik teisingai suvesti ir apdoroti duomenis į sistemą, kad jie atitiktų apskaitos reikalavimus, tačiau ir gebėti analizuoti gautus duomenis, daryti išvadas ir pateikti rekomendacijas. Kad funkcijos būtų atliekamos tinkamai, bus reikalingi ir geri komunikacijos įgūdžiai tarpkultūrinėje aplinkoje. Todėl, anot pašnekovės, reikėtų ruoštis ne visiškam profesijos pakeitimui, o adaptavimuisi ar persikvalifikavimui iš dalies, įgyjant trūkstamų žinių ir įgūdžių.
„Keičiant profesiją iš esmės, visų pirma turime patys sau atsakyti, kokį darbą norime ir galime dirbti. T. y., kur yra mano širdis ir kokia mano turimų gebėjimų kombinacija įgalintų dirbti vieną ar kitą pasirinktą darbą. Kitas svarbus dalykas – pasidomėti, kokios profesijos ateityje bus reikalingos, o kurios turi potencialo išnykti. Idealus variantas – jei tai, ką noriu dirbti, ir tai, kas bus reikalinga ateityje, sutaps“, – apibendrina A. Kazlienė.
Be investicijų į mokymus nebus darbuotojų
Kaip teigia A. Kazlienė, persikvalifikavimo procesas gali trukti nuo 3 iki 12 mėn. Kai kuriais atvejais, priklausomai nuo siekiamos profesijos, ir ilgiau. Pavyzdžiui, persikvalifikavimas trunka ilgiau, siekiant įgyti mokytojo, gydytojo ar inžinieriaus profesiją.
„Vienas didžiausių iššūkių, kuriuos pastebiu, yra tai, kad žmonės, įgiję naują profesiją, po kurio laiko nustoja tobulėti. Keičiant profesinę sritį, turime suvokti, kad mokytis užtruks ilgiau, nei pereiti pirminį persikvalifikavimo etapą. Nuolatinio mokymosi iš mūsų reikalauja nesustojantys verslo bei klientų poreikiai bei tobulėjančios technologijos“, – sako ji.
Jos supratimu, pakeitus profesiją, žmogus neprivalo mokėti visko, o augimas naujoje profesijoje vyksta pamažu, išlaisvina ir motyvuoja koncentruotis į pačią veiklą, o ne į galutinį rezultatą. Tai apsaugo ir nuo perdegimo, kai spaudimas būti geriausiam dabartinėje verslo aplinkoje yra labai didelis.
